Fernando balsas

Kaip pavadinti pomėgį, kuris tave lydi daugiau nei šešiasdešimt metų? Tai, kas susipina su gyvenimu ir galiausiai tampa jo dalimi? Galbūt žodžio „aistra“ tam apibūdinti nepakanka. Galėtume tai pavadinti „meile“.

Mano vardas Fernando, ir man vos aštuoniasdešimt. Buvau ką tik perkopęs 20 metų, kai beveik atsitiktinai sutikau bičiulį, kuris lankydavosi mano tėvo malūne. Nepamenu, kaip pradėjome kalbėtis apie tai, ką jis veikia laisvalaikiu. Tuo metu ši veikla dar nebuvo labai populiari, tačiau netrukus tokia tapo. O mane ji turėjo taip sužavėti, kad galiausiai ja užsiėmiau visą likusį gyvenimą. Tad priėmiau jo kvietimą ir nuėjau kartu su juo sužinoti, kaip auginti bites.

Smalsumas išties atkaklus: kartą įsižiebęs, jis nebeužgęsta. Aš taip pat nebuvau išimtis. Pradėjau mokytis ir skaityti viską apie bites bei jų auginimą. Daugelį tų knygų tebeturiu. Kiekviena jų pasakoja vis kitokią istoriją, tačiau dėl vieno dalyko jos visos sutaria – matmenų. Pagal tuos tikslius matmenis pasigaminau pirmuosius avilius. Taip, „savo“, nes tik tada, kai ką nors sukuri savo rankomis, iš tiesų gali tai vadinti savu.

Turiu pripažinti, kad pirmieji metai nebuvo lengvi, nes iš tiesų mokytis pradedi tik užvertę knygas. Rinkti medų iš avilio nėra taip paprasta, jei nesi patyręs. Reikia išmanyti bitininkavimo būdus, metų laikus, žinoti, kaip apsaugoti avilius nuo plėšrūnų ir svilinančio karščio, pažinti augalų žydėjimo laikotarpius. O svarbiausia – reikia pažinti jas, bites, ir tai sunkiausia dalis. Jų bendruomenėje niekas nepaliekama atsitiktinumui, o savo šeimos gynimas yra svarbiausia vertybė. Jos pasirengusios net didžiausiai aukai, kuri žmogui reiškia skausmingą įgėlimą. Jos gina, rūpinasi ir saugo – galų gale jos ne taip jau skiriasi nuo mūsų. Ir jos, ir mes žinome, kas iš tiesų svarbu.

Galbūt todėl mano surenkamas medus dažniausiai skirtas šeimai. Žmona mėgsta jį naudoti savo pyragams. Mano mėgstamiausias – jos crostata (trapios tešlos pyragas) su storu medaus sluoksniu, ant kurio išdėliotos braškių ar abrikosų skiltelės. Medų gali skanauti ir tiesiog šaukštu, net prieš eidamas miegoti. Visada po ranka turiu buteliuką natūralaus naminio propolio – dar vienos brangios avilio dovanos.

Žmona tiek daug klausėsi mano pasakojimų apie bites, kad pati tapo jų žinove. Dukra užaugo su manimi ir bitėmis. Galbūt pats to nežinodamas užrašus, kuriuos pradėjau pirmaisiais metais, rašiau jai.  Dukra visada man padėdavo, tačiau dabar nusprendė, kad nori išmokti dar daugiau. Ji paprašė manęs nupirkti bitininko kostiumą ir visą įrangą. Anądien ją sugėlė bitės, bet ji numojo į tai ranka, nes ją lydi ta pati aistra, kuri mūsų šeimą veda jau daugelį metų. Tik puoselėdami šią aistrą galime ją perduoti ateities kartoms, kad ir jos stebėtųsi nepaprastu bičių gyvenimu – bitės buvo ir visada bus tokia svarbi mūsų gyvenimo dalis.

Autoriai:
Teksto autorė – Carlotta Fiore
Nuotraukos autorius – Diego Rosselli